Skautų judėjimas nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940 m.)

1918 m. spalio 1 d. neseniai iš Rusijos grįžęs Pirmojo pasaulinio karo tremtinys Petras Jurgelevičius-Jurgėla (1901–1992) surengė viešą paskaitą apie skautybę Vilniuje leisto savaitraščio „Tėvynės sargas“ redakcijoje. P. Jurgelevičius-Jurgėla supažindino susirinkusius su skautų organizacijos principais, pobūdžiu ir veikimo gairėmis. Po paskaitos dvi mergaitės ir dešimt jaunuolių susijungė į skiltį, kurios pirmoji sueiga įvyko tą patį vakarą. Tų pačių metų lapkričio 1 d. Vilniaus Vytauto gimnazijoje (jai tuo metu vadovavo žymus visuomenės veikėjas, Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška) įvyko lietuvių skautų bei skaučių draugovės pirmoji sueiga. 1918 m. gruodžio viduryje iš skautų buvo sudaryta Vytauto draugovė, o iš skaučių – Birutės draugovė. 1919 m. Lietuvoje veikė dvi lietuvių skautų draugovės ir 80 skautų bei skaučių, o 1922 m. – jau 12 skautų vienetų (atskirų skilčių bei draugovių) bei 350 skautiško judėjimo dalyvių.
Minėto judėjimo susiformavimo aplinkybės Lietuvoje buvo pakankamai prieštaringos, nes tarpukario laikotarpiu skautai atsidūrė tarp dviejų pagrindinių visuomeninės raidos tendencijų – atgimstančiai valstybei būdingo modernaus kūrybinio veržlumo ir didžiajai krašto gyventojų daliai būdingo tradicinio katalikiško konservatyvumo. Kadangi skautai neturėjo tradicijoms atstovaujančio palikimo, jiems teko patiems formuoti savo tapatybę.
Pirmiesiems Lietuvos skautiško judėjimo atstovams – tikriesiems idealistams – silpną materialią bazę ir metodinės medžiagos trūkumą dažnai atstodavo noras veikti bei stiprus entuziazmas. Nepaisant visų sunkumų, judėjimas ir toliau augo: 1925 m. krašte veikė 120 skautų vienetų, apjungusių 2 930 skirtingų amžiaus grupių ir abiejų lyčių žmonių.
Vienu iš svarbiausių faktorių, lėmusių skautų raidą tarpukario Lietuvoje, tapo organizacijos santykiai su valstybe. 1925 m. balandžio 5 d. Lietuvos skautams remti draugijos (LSRD) visuotinis atstovų suvažiavimas nutarė prašyti valstybės prezidentą Aleksandrą Stulginskį (1885–1969) priimti krašto skautiją savo globon. Tų pačių metų balandžio 19 d. Šventojo Jurgio šventės metu prezidentas davė skauto įžodį ir tapo Lietuvos skautų asociacijos (LSA) šefu. Valstybės globa įgavo visai kitokį pobūdį po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio valstybės perversmo: 1930 m. spalio 1 d. įsigaliojo Lietuvos skautų sąjungos (LSS) įstatymas, pagal kurį skautai buvo paskelbti vienintele analogiško tipo organizacija Lietuvoje, o kitos panašaus pobūdžio organizacijos turėjo prisijungti prie LSS arba nutraukti savo veiklą. Suvalstybinimas pagerino skautų materialinę bazę (vien tik 1931–1933 m. skautams buvo skirta daugiau nei 238 000 litų), bet destabilizavo kitus judėjimo raidos aspektus: gerokai pašlijo santykiai su dvasininkija ir toliau pogrindyje veikusiais ateitininkais, nemenkas būrys vadovų išstojo iš skautų, o kai kurios draugovės išvis nutraukė savo veiklą. Galiausiai, organizacijos viduje skautus idealistus palaipsniui keitė skautai pragmatikai.
Po 1930 m. valstybė taip pat skatino karininkų dalyvavimą skautiškoje veikloje, tačiau karininkijos atstovų skaičius tarp skautų vadovų nebuvo itin didelis: 1917–1940 m. į skautininkus buvo pakelta apie 400 vadovų, tarp kurių buvo maždaug 25 karininkai.
Vienu iš įsimintiniausių epizodų tarpukario Lietuvos skautijos istorijoje tapo 1933 m. rugpjūčio 17 d. įvykęs tarptautinio skautų judėjimo įkūrėjo ir vadovo, generolo lordo Roberto Badeno-Pauelo (angl. Lord Robert Baden-Powell, 1857–1941) vizitas Palangoje. Tarp kitų reikšmingų epizodų paminėtinas tais pačiais 1933 m. surengtas 4-asis tarptautinis skautų sąskrydis (Jamboree) Vengrijoje, Gėdėlo (Gödölo) vietovėje, netoli Budapešto – šiame renginyje dalyvavo ir kunigo Antano Saulaičio SJ vadovaujama Lietuvos skautų delegacija, kurią sudarė 35 asmenys.
Didžiausio paplitimo Lietuvos skautija buvo pasiekusi 1936–1940 m., kai LSS kasmet turėjo apie 15 000 narių.
Tarpukario Lietuvoje gyvavęs skautiškas judėjimas buvo glaudžiai susijęs su valstybės viduje vykusiomis transformacijomis ir gyvavo nuosekliai vykdydamas savo pagrindinę misiją – dovanoti vaikams skautybės džiaugsmą ir auginti juos dorais žmonėmis.
2022 m., minint Pasaulinę kultūros dieną kunigui Antanui Saulaičiui SJ už istorinės tradicijos puoselėjimą JAV, Brazilijoje ir kitose užsienio valstybėse, garsinant Lietuvos, Trakų miesto ir Salos pilies vardą, už meilę visus vienijančioms vertybėms ir stiprinimą žodžiu tų, kurie toli nuo Tėvynės, už drauge su muziejumi surengtą parodą eksponuojant rekonstruotas istorines Žalgirio mūšio laukuose plazdėjusias vėliavas buvo įteiktas Trakų istorijos muziejaus įsteigtas apdovanojimas „Kultūros Riterio žiedas“.