Vilniui 700 metų

Šiemet, sausio 25 d. Lietuva šventė savo sostinės Vilniaus 700 metų jubiliejų. Archeologinių tyrimų duomenys liudija, kad Vilniaus teritorijoje žmonės nuolat gyveno jau nuo pirmųjų mūsų eros amžių, tačiau istoriografijoje ir lietuvių istorinėje atmintyje Vilnius yra neatsiejamas nuo didžiojo kunigaikščio Gedimino asmenybės. Tradiciškai šis valdovas tituluojamas Vilniaus įkūrėju. Neabejotinai didelę įtaką tam turėjo Lietuvos metraštyje, Bychovco kronikoje (kuri, kaip manoma, buvo parašyta XVI a.) esanti legenda apie Gedimino susapnuotą geležinį vilką. Šis pasakojimas byloja, kad didysis kunigaikštis iš savo tuometės sostinės Trakų (kuriuos taip pat buvo neseniai įkūręs, perkėlęs sostinę iš Kernavės) išvyko medžioti „už keturių mylių“ prie Vilnios upės. Po sėkmingos medžioklės Gediminas liko ten nakvoti ir susapnavo ant kalvos staugiantį geležinį vilką. Vilkas staugė taip, tarsi jame staugtų šimtas vilkų. Žynys Lizdeika išaiškino, kad valdovo susapnuotas geležinis vilkas reiškia čia būsiančią sostinę, o staugimas jo viduje – po visą pasaulį sklisiantį garsą apie šį miestą. Gediminas jau kitą dieną ėmė rūpintis pilių statyba. Šalia pilių įsikūręs miestas gavo Vilniaus vardą.
Ši legenda tvirtai įsigalėjo lietuvių istorinėje atmintyje, tačiau, remiantis faktais, Gediminą su Vilniaus istorijos pradžia sieja garsieji didžiojo kunigaikščio laiškai. 1322–1324 m. Lietuvos valdovas vykdė diplomatinę akciją, siekdamas užmegzti ryšius su popiežiumi Jonu XXII, Vakarų Europos valstybių monarchais, riteriais, vienuoliais, pirkliais, miestiečiais, amatininkais. 1323 m. sausio 25 d. Gedimino įsakymu buvo parašytas laiškas, adresuotas „Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos“. Laiške Lietuvos valdovas prisistato kaip „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“. Jis kvietė į LDK atvykti riterius, ginklanešius, pirklius, valstiečius, kalvius, račius, kurpius, kailiadirbius, malūnininkus, smuklininkus ir kitus amatininkus, žadėjo jiems duoti žemės, suteikti mokestines lengvatas. Būtent šiame laiške randamas pirmasis nekvestionuotinas Vilniaus paminėjimas rašytiniuose istorijos šaltiniuose. Vilnius vadinamas „mūsų miestu“ (lot.: civitate nostra Vilna). Laiške taip pat rašoma, kad jau prieš dvejus metus Vilniuje buvo pastatyta bažnyčia dominikonams, tačiau kelintus savo gyvavimo metus miestas skaičiavo 1323 m. lieka neaišku. Vis dar kyla diskusijų ir dėl Vilniaus įvardinimo „mūsų miestu“ – ar tai galima traktuoti kaip sostinę ar kaip tik vieną iš keleto svarbiausių valstybės centrų, kuriuose apsistodavo valdovas su savo keliaujančiu dvaru. Visgi apie Gedimino valdymo metu Vilniaus įgytą išskirtinį statusą byloja situacija po didžiojo kunigaikščio mirties 1341 m. – įpėdiniu (t. y. didžiuoju kunigaikščiu) numatytam sūnui Jaunučiui tėvas palieka būtent Vilnių, kaip pagrindinį visos valstybės centrą. 1345 m. po perversmo didžiuoju kunigaikščiu tapęs Algirdas (prieš tai valdęs Krėvą ir Vitebską) taip pat savo pagrindinę rezidenciją perkėlė į Vilnių. 1387 m. pradžioje Lietuvai priėmus Krikštą, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila tų pačių metų kovo 22 d. Vilniui suteikė miesto savivaldos teisę – Magdeburgo privilegiją.
Minėdami Vilniaus 700 metų jubiliejų šioje virtualioje parodoje pristatome Trakų istorijos muziejaus faleristikos rinkinyje saugomus suvenyrinius medalius, plaketes ir ženklelius, skirtus mūsų valstybės amžinajai sostinei. Keli iš jų yra proginiai – pagaminti Vilniaus 650 metų jubiliejui (1973 m.) ir Magdeburgo privilegijos suteikimo 600 metų sukakčiai (1987 m.). Eksponatų aversuose – miesto panoramos ir senamiesčio gatvių vaizdai, taip pat žymiausi Vilniaus objektai bei miesto simboliai: šv. Kristoforas, geležinis vilkas, Gedimino pilies bokštas, rotušė, arkikatedra bazilika ir varpinės bokštas, Šv. Onos bažnyčia, Vilniaus universitetas ir kiti.