Iš ankstyvosios fotografijos istorijos

Dagerotipija yra 1838–1839 metais prancūzų dailininko ir chemiko Luji Dagero (pr. Louis Daguerre, 1787–1851) išrastas būdas fiksuoti vaizdus. Pastarojo veikimo principas yra grįstas tuo, kad eksponuotas sidabrines plokšteles palaikius gyvsidabrio garuose, jos tampa gerokai jautresnės, išryškėja net menkai apšviestos vietos, o ekspozicija sutrumpėja nuo keleto valandų iki 20–30 minučių.
Dagerotipija iš pradžių buvo naudojama peizažams, architektūrai ir natiurmortams fiksuoti. Kiek vėliau, išmokus įjautrinti plokšteles ir pradėjus naudoti portretinius objektyvus, minėta technologija buvo pradėta labai plačiai naudotis kuriant portretus – atsirado sąlyginai pigus būdas įsiamžinti.
Dagerotipija aktyviai plito Jungtinėse Amerikos Valstijose. Paminėtina, kad pirmoji pasaulyje komercinė fotoateljė buvo atidaryta būtent JAV – 1840 m. kovo mėn. dagerotipinių portretų studiją Niujorke įsteigė išradėjai Aleksandras Volkotas (angl. Alexander Wolcott, 1804–1844) ir Džonas Džonsonas (angl. John Johnson, 1813–1871). Dagerotipija Jungtinėse Valstijose per kelerius metus išaugo į atskirą industriją ir gyvavo net 20 metų.
Europoje pirmosios dagerotipų ateljė buvo įkurtos 1840–1841 metais. Ypatingo populiarumo Europoje dagerotipija susilaukė fotografijos tėvynėje – Prancūzijoje.
Vilniuje pirmosios dagerotipijos ateljė buvo steigiamos atvykėlių iš kitų kraštų. Pirmuoju į miestą atvykusiu dagerotipininku laikomas C. Ziegleris, įkūręs fotoateljė Šventojo Jurgio (dabar – Gedimino) prospekte 1843 m. ir reklamavęs savo gamybos portretus Olivierio parduotuvėje Pilies gatvėje. Tokios ateljė Lietuvoje veikė iki 1859-ųjų.
1851 m. kovo mėnesį anglų fotografas ir skulptorius Frederikas Skotas Arčeris (angl. Frederick Scott Archer, 1813–1857) išsamiai aprašė šlapio kolodijaus metodą (kolodijus – nitroceliuliozės tirpalas alkoholio ir eterio mišinyje). Dėl savo pigumo įvairios šlapio kolodijaus metodo modifikacijos (ambrotipija, ferotipija) greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje ir galiausiai išstūmė dagerotipiją.
Ambrotipiniai atvaizdai sukuriami ant stiklinių plokštelių, išteptų kolodijumi. Išryškinti negatyvai išbalinami gyvsidabrio chloridu arba azoto rūgštimi iki šviesiai pilko tono. Naudojant ferotipijos metodą fotografiniai atvaizdai sukuriami ne ant skaidraus stiklo, o ant juodai arba tamsiai rudai lakuotų juodo metalo skardinių plokštelių (dažniausiai 60 × 90 mm formato), kurios prieš pat eksponavimą padengiamos šlapio kolodijaus emulsija ir įjautrinamos šviesai.
Ambrotipijos metodas buvo pradėtas taikyti 1852-aisiais ir buvo itin populiarus 1854–1857 metais. Kadangi ambrotipų apipavidalinimas ir matmenys buvo tokie pat kaip dagerotipų, užsakovai dažniausiai net nepastebėdavo pustonių gamos suprastėjimo.
Ferotipijos metodas buvo aprašytas 1852 m. Prancūzijoje fotografijos pionieriaus Adolfo Aleksandro Martino (pr. Adolphe-Alexandre Martin, 1824–1896). Nuo 1860 m. ferotipiniai atvaizdai ypač išpopuliarėjo JAV.
Po ambrotipijos ir ferotipijos atsiradimo dagerotipija visiškai neišnyko, nes brangiuose fotografijos salonuose kurį laiką tebebuvo madingi dagerotipiniai atvaizdai ir pigesnės technikos buvo tiesiog ignoruojamos. Ypatingu ilgaamžiškumu pasižymėjo ferotipija – dėl pigumo ir paprastumo technologija naudota gatvės, atlaidų ir mugių fotografų iki pat XX a. vidurio, kol nebuvo išstumta 35 mm ir momentinių fotoaparatų.
XXI a. pasiekė palyginti nedidelis ankstyvosios fotografijos kiekis iš Lietuvos (net ir XX a. pradžioje krašte sukauptose pagrindinėse kolekcijose dagerotipai buvo retenybė). Skirtingai nuo JAV, kuriose fotografija jau XIX a. 5 deš. tapo populiariosios kultūros dalimi, Lietuvoje dėl po 1830–1831 m. sukilimo numalšinimo prasidėjusių Rusijos imperijos valdžios represijų ir krašto bendro ekonominio nuosmukio fotografijos pionierių veikla buvo pakankamai pasyvi.
Rinkinio saugotojas
Aleksandras Krivošeinas