• Verpimo amatas senojoje Lietuvoje

      Verpimo amatas senojoje Lietuvoje

      Seniausias verpimo būdas – linų pluošto sukimas pirštais - būtent taip verpė daugelis pasaulio tautų. Kitas archajinis verpimo būdas, paplitęs tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje – verpimas verpstuku. Verpiant verpstuku, buvo naudojamos medinės versptės kuodeliui pritvirtinti, susidedančios iš dviejų dalių: viršutinės (vidutiniškai 40-45 cm ilgio) dalies – “galvos” su kotu ( apie 40- 50 cm) bei apatinės – ant kurios atsisėsdavo verpėja, vadinamosios “kojos” (vidutiniškai apie 50 - 60 cm ilgio). Lietuvoje buvo paplitusios trijų rūšių lopetinės verpstės – su plačia keturkampe viršutine dalimi, karklo lapo formos į viršų smailėjanti ir į viršų siaurėjanti su lygiai nupjauta viršūne verpstė. Verpstės pasižymėdavo archaika, apibendrintomis formomis. Išorinė, matoma verpstės dalis gausiai puošta kontūriniais bei giluminiais išpjaustinėjimais. Puošyboje vyraudavo geometriniai raštai, kaip antai apskritimai, užpildyti dvikryptėmis, įkypomis įraižomis, kurių viduryje – labai įvairios segmentinės žvaigždės. Šie senoviškieji dangaus šviesulių simboliai verpstėse dažnai komponuoti po kelis, derinti su rombų grupėmis – žyminčiomis suartą dirvą. Verpstės puošyboje taip pat būdavo dažnas giedančio paukštelio motyvas.
      Verpstukai, ant kūrių buvo vyniojami suverpsti siūlai skirti dvejopi: mediniai, apvalaus skersmens su koteliu, su gale užmautu smagračiu bei tekinti iš vientiso medžio gabalo, be užmaunamo smagračio ( su “užbarzde” jo vietoje).
      Kinijoje Vakarų Hanų dinastijos laikais (206 m. prieš mūsų erą – 25 m.) “nežinomas išradėjas verpstę uždėjo ant ašies su varomuoju ratu, kuris buvo sukamas ranka - taip atsirado verpimo ratelis. Į Europą verpimo rateliai atkeliavo tik XIII a., čia jie taip pat buvo sukami ranka. Kiek vėliau - praėjus 250 metų - iš Anglijoje spradėjo plisti verpimo rateliai su kojos pamina.
      Pats verpimo ratelis susideda iš ritės siūlams, ratelio, rato, krėslo, paminos, trijų kojų. Pamina minama koja ir taip sukamas ratas. Pluošto kuodelis tvirtinamas prie prieverpstės . Sukdama ratelį koja, verpėja kaire ranka peša iš kuodelio verpalą, o dešine ranka, prilaikydama jį, lygina siūlą, nutaiko siūlo storumą ir leidžia jį į ritę.
      Senojoje Lietuvoje verpimo rateliais dažniausiai verpė moterys (ypač žiemą - laisvu nuo žemės ūkio darbų laiku). Buvo verpiama šeimai, dvarui. Iki XIX a. pabaigos daug kur, kai kur ir XX a. pirmoje pusėje, kaimuose moterys rinkdavosi kurios nors namuose drauge verpti – vakaroti. Jos lenktyniaudavo, pasakodavo nutikimus, dainuodavo ir kt. XIX a. plintant fabrikinei tekstilei ir fabrikinės gamybos verpalams, senojoje Lietuvoje namų verpimo tradicija ėmė nykti. XIX a. pabaigoje–XX a. I pusėje daugiausia buvo verpiama užsakymams: tekstilę audžiančios audėjos arba vyresnio amžiaus moterys verpdavo vilnas pirštinėms, kojinėms bei kitiems dirbiniams.

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 2
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.

Virtuali paroda „Šventasis Jurgis – (ne)užmirštas Lietuvos globėjas“

Balandžio 23 dieną minime šventąjį Jurgį (275 – 303), kankinį, antrąjį Lietuvos globėją. Jurgis nuo senovės garbinamas Rytų ir Vakarų bažnyčiose. Ant jo kapo Diospolyje, Palestinoje, pastatyta...

Sukurta virtuali paroda "Šventasis Jonas Nepomukas - Trakų miesto globėjas"

Šventasis Jonas Nepomukas - Trakų miesto globėjas Šventasis Jonas Nepomukas apie 1340 m. kilo iš mažo Nepomuko miestelio netoli Pilzeno, Bohemijoje. Prahos ir Paduvos universitetuose studijavo...

Sukurta virtuali paroda "Sakralinio meno paroda"

Sakralinio meno paroda Sakralinio meno paroda kviečia Jus susipažinti su Lietuvos kultūrai savo sakraline ir menine verte svarbiais bažnytinio paveldo kūriniais: liturginiais indais, religinio...