1956 m. Trakų Salos pilies kazematų patalpų archeologiniai tyrimai

1956 m. buvo vykdomi archeologiniai tyrimai Trakų Salos pilies priešpilyje. Tarp šiaurės rytų bokšto ir fosos esančių kazematų patalpos buvo sunumeruotos taip: I patalpa (prie bokšto), II patalpa (vidurinė) ir III patalpa (prie fosos). Archeologinių kasinėjimų dienoraščio autoriai – istorikė N. Kovrigina (Trakų kraštotyros muziejaus direktorė 1954–1959 m.) ir archeologė R. Legaitė (Skardžiuvienė).
I patalpos tyrimai. 1,3–1,45 m gylyje aptikta žemė, maišyta su žvyru, smulkiomis griuvenomis ir (vietomis) anglimis, 1,6 m gylyje – labai juoda riebi žemė, maišyta su degėsiais ir stambesnėmis anglimis. 2 m gylyje pasiektas patalpos pagrindas. Tokiame pat gylyje atkastas rytinėje sienoje esančių durų slenkstis, kurį sudaro paprastos sienos plytos, išklotos eilėmis (1,70 m ilgio ir 1,25 m pločio). Slenkstyje surastos medinių durų staktos liekanos. Tyrimų metu padarytos išvados, kad patalpos grindys ir lubos buvo medinės (nebuvo susidurta su grindiniu ir skliautų liekanomis). Sienos sudarytos iš įvairaus dydžio akmenų, sutvirtintų kalkėmis. Tinko fragmentų sienose nebuvo aptikta. Atrastos anglių liekanos leidžia daryti prielaidą, kad patalpa buvo keletą kartų degusi.
II patalpos tyrimai. 0,3 m gylyje vakarinėje sienoje aptikta durų anga. Atvalius angą aptiktas durų slenkstis, sudarytas iš eilėmis išklotų sienos plytų. Slenksčio viduryje rasti puvėsiai – buvusių durų staktos liekanos. 2,3 m gylyje pasiektas patalpos pagrindas – žvyras, tik šiaurės vakarų kampe iki 3,1 m gylio buvo juoda riebi žemė, o po ja – žvyras. Kasinėjant juodą žemę (buvusią duobę) susidurta su akmenimis, angliukais, gyvulių kaulais, žuvų žvynais, puodų šukėmis ir panašiais radiniais. Neatmestina prielaida, kad tai buvusi virtuvės atmatų duobė.
Asla nebuvo aptikta, todėl, tikėtina, patalpos grindys buvo medinės. Kasinėjimų metu surasti gyvulių ir paukščių kaulai, keraminių dirbinių fragmentai, bei kiti buitiniai reikmenys byloja, kad patalpa buvo gyvenama. Aptikti apdegę akmenys ir plytos, angliukai bei perdegusi žemė leidžia padaryti prielaidą, kad patalpa užgriuvo gaisro metu.
III patalpos tyrimai. Vakarinėje sienoje išlikę 1,55 m pločio ir 1,40 cm aukščio arkos liekanos. Arkos apačia – 0,9 m aukščiau patalpos pagrindo. Arkos liekanos taip pat išlikę rytinėje sienoje. III patalpa – mažiausiai užgriuvusi iš visų.
1,65 m gylyje susidurta su sudegusia lenta ir medžio liekanomis – rąstu. Rąstas dalina patalpą į dvi dalis ir gali būti traktuojamas kaip pertvaros liekana. Šiaurės rytų kampe surasti stačiakampiu išdėstyti akmenys, molis ir angliukai – neatmestina prielaida, kad šioje vietoje buvo įrengtas židinys.
Patalpos sienos – tinkuotos. Lubos galėjo būti medinės