• Alinkos pilkapynas – prikeltas iš užmaršties

        Alinkos pilkapynas – prikeltas iš užmaršties

      Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, susiformavusi III–IV a., vėlyvajame geležies amžiuje (IX–XII a.) apėmė teritoriją, kuri driekėsi į rytus nuo Šventosios, Nemuno vidurupio iki pat Svirių bei Naručio ežerų. Alinkos-Raistinės pilkapynas yra šios teritorijos pietvakarinėje dalyje. Paminklas pirmą kartą paminėtas 1933 m. Valstybinės archeologijos komisijos bylose. Jose minima, kad netoli Puikino ežero šiaurės rytų kranto yra išlikę 27 pilkapiai. Taip pat minima, kad pilkapynas nuolat ardomas. Jame randama žmonių, arklių kaulų, geležinių ginklų, žalvarinių papuošalų. Dalis radinių šiuo metu yra saugoma Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Šiandiena Puikino, Anykštos, Jagudžio ežerų jau nebėra. Jų vietoje dabar tyvuliuoja Elektrėnų tvenkinys. Nebėra ir Alinkos-Raistinės pilkapyno. Dalį jo apsėmė tvenkinys, likusius 23 pilkapius 1982–1985 m. ištyrė Trakų istorijos muziejaus archeologai (tyr. vadovė Audronė Bliujienė). Išsamūs šių tyrimų rezultatai yra paskelbti publikacijoje, o pilkapiuose rasti radiniai buvo perduoti Trakų istorijos muziejui.
      Alinkos-Raistinės pilkapynas, buvęs 2 km į rytus nuo Elektrėnų, į pietus nuo Elektrėnų-Abromiškių kelio, pušyne. Pilkapius sudarė dvi grupės, kurias skyrė 120 m pločio pieva. Pilkapių sampilai buvę 6-12 m skersmens, 0,5-1,5 m aukščio. Visuose pilkapiuose pastebėta apeigų su ugnimi pėdsakų. Dalį pilkapių juosia iki 1,4 m pločio grioviai. Tik pilkapyje Nr. IX buvo rasti nedidelių akmenų vainiko, labiau primenančio grindinį, fragmentai. Tai, beje, pats ankstyviausias pilkapis pilkapyne, datuojamas IV a. pab.–VI a. pradžia. Tyrimo metu jame buvo rasti palaidoto 1,5-2 m. vaiko palaikai. IX–XII a. pilkapį padidinus ir paaukštinus, jis buvo panaudotas antrą kartą. Tačiau kapų jame nerasta. Dar vienas, jau sudeginto mirusiojo, kapas aptiktas pilkapyje Nr. XVIII. Po pilkapio pagrindu, 1,5x1,0 m dydžio duobėje, buvo atidengti sudeginto žmogaus kaulai. Kapas apkrautas dviem akmenų eilėmis, kurios primena grindinį. Todėl, anot tyrimų autorių, ši laidosena labiau primena jotvingių akmeniniams pilkapiams būdingus laidosenos bruožus. Mirusysis palaidotas be įkapių, tad kapas preliminariai datuotas I tūkstantm. pab.–II tūkstantm. pradžia.
      Kituose pilkapiuose buvo palaidota po vieną nedegintą ar sudegintą žirgą, o pilkapyje Nr. XVIII rastas simbolinis žirgo kapas, kuriame po akmenų grindiniu (3,1x1,2 m dydžio) aptiktos įkapės – puslankiu sudėti kamanų žvangučiai, geležinis pjautuvas, dvinariai žąslai, diržo sagtis. Pilkapiuose Nr. I, II, IV, V, VIII žirgai daugiausia laidoti natūralioje padėtyje, galvomis į šiaurės vakarus arba vakarus. Žirgai guldyti ant šono arba pilvo, po torsu sulenktomis kojomis. Laidojant visuose pilkapiuose buvo atliekamos tam tikros apeigos su ugnimi. Degėsių buvo aptikta kapų duobes užpildančioje žemėje bei jų aplinkoje. Žirgai laidoti su negausiomis įkapėmis. Nasruose rastą žąslų, pilvo ar kaklo srityje buvo aptiktos sagtys. Dalyje kapų taip pat rasta geležinių pjautuvų. Sprendžiant iš įkapių, žirgai buvo laidoti su kamanomis ar net pabalnoti. Analogiškos įkapės buvo rastos ir sudegintų žirgų kapuose (pilkapiai Nr. VI, XVII).
      Alinkos-Raistines pilkapyne stebėtas dar vienas įdomus laidosenos bruožas. Pilkapyno pakraščiuose tirtuose pilkapiuose (Nr. III, XVII, XIV, XXI, XXIII) rasti palaidoti tik pjautuvai. Jie aptikti pilkapių viduryje esančiose duobutėse ar padėti ant pagrindo. Laidojant pjautuvus kartu buvo atliekamos apeigos su ugnimi. Visų pilkapių sampiluose rasta duobučių su degėsiais ir pelenais ar pilkos žemės su degėsiais sluoksnis. Analogiška laidosena žinoma ir kituose Rytų Lietuvos pilkapynuose. Šie kapai tyrėjų siejami su simboliniais žmonių ar žirgų kapais. Pilkapyno tyrimų vadovės nuomone, šiuos kapus reikėtų sieti būtent su simboliniais žirgų kapais, nes pjautuvas yra pagrindinis žirgo ir raitelio atributas, pomirtinės kelionės metu juo žirgui būdavo paruošiamas pašaras.
      Nesutaria archeologai dėl pilkapynuose aptinkamų tuščių pilkapių paskirties. Alinkos-Raistinės pilkapyno rytiniame pakraštyje buvo ištirti trys pilkapiai (Nr. IX-XI), kuriuose neaptikta jokių palaidojimų. Tokių pilkapių žinoma ir kituose Rytų Lietuvos laidojimo paminkluose. Pavyzdžiui, jų rasta Grigiškių-Neravų, Kapitoniškių, Peršaukščių-Kasčiukų pilkapynuose. Egzistuoja keletas teorijų, paaiškinančių šių pilkapių paskirtį. Tyrėjai labiau linkę manyti, kad šie pilkapiai greičiausiai buvo supilti svetur mirusiam bendruomenės nariui pagerbti, nors neatmetama galimybė, kad šie pilkapiai galėjo simbolizuoti žirgo kapą.
      Nors Alinkos-Raistinės pilkapyno tyrimai ir papildė turimas žinias apie IX–XII a. Rytų Lietuvos pilkapių kultūrą, laidojimo tradicijas, leido pažinti žirgų laidojimo papročių raidą, vietos bendruomenių socialinę struktūrą, tačiau šis laidojimo paminklas dar paliko ir nemažai intriguojančių, neatsakytų klausimų.

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 37 iki 45
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 4
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.

Virtuali paroda „Šventasis Jurgis – (ne)užmirštas Lietuvos globėjas“

Balandžio 23 dieną minime šventąjį Jurgį (275 – 303), kankinį, antrąjį Lietuvos globėją. Jurgis nuo senovės garbinamas Rytų ir Vakarų bažnyčiose. Ant jo kapo Diospolyje, Palestinoje, pastatyta...

Sukurta virtuali paroda "Šventasis Jonas Nepomukas - Trakų miesto globėjas"

Šventasis Jonas Nepomukas - Trakų miesto globėjas Šventasis Jonas Nepomukas apie 1340 m. kilo iš mažo Nepomuko miestelio netoli Pilzeno, Bohemijoje. Prahos ir Paduvos universitetuose studijavo...

Sukurta virtuali paroda "Sakralinio meno paroda"

Sakralinio meno paroda Sakralinio meno paroda kviečia Jus susipažinti su Lietuvos kultūrai savo sakraline ir menine verte svarbiais bažnytinio paveldo kūriniais: liturginiais indais, religinio...