Šv. Hiacintas
Rugpjūčio 17 d. minime šv. Hiacintą, lietuvių liaudies tradicijoje vadinamą šv. Jackumi. Šv. Hiacintas gimė 1185 m. Lankos pilyje, Kamień Śląski mieste, Silezijoje (Lenkija), kilmingoje Eustachijaus Konskio šeimoje. Studijavo teisę ir teologiją Krokuvoje, taip pat mokėsi Prahoje, Bolonijoje, kur įgijęs teisės ir teologijos daktaro laipsnį – grįžo į Lenkiją, tapo kunigu ir Vavelio katedros kanauninku Krokuvoje. 1220 m. Hiacintas lydėjo Krokuvos vyskupą Iwo Odrowąż į Romą, kur susitiko su šventuoju Dominyku ir vienas iš pirmųjų, tiesiai iš Šv. Dominyko rankų, gavo naujai įsteigto dominikonų ordino abitą. Po trumpos viešnagės Santa Sabinoje jis grįžo į Lenkiją. Pakeliui Hiacintas Fryče mieste, Karintijoje įkūrė dominikonų vienuolyną. 1220 m. jis apsigyveno Krokuvos Šventosios Trejybės bažnyčioje, kur įkūrė pirmąjį dominikonų vienuolyną Lenkijoje. Per kelerius metus nauji dominikonų vienuolynai iškilo Prahoje, Olomouce, Vroclave, kituose Lenkijos bei Čekijos miestuose. Dominikonų vienuolynus taip pat įkūrė Kijeve (1223) bei Dancige (1226). Aptinkama teiginių, kad šv. Hiacintas taip pat skleidė evangelijos tiesas bei pamokslavo Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Prūsijoje, Škotijoje, Rusijoje, Turkijoje ir Graikijoje. Tačiau šios kelionės yra labai ginčijamos ir jų nepalaiko ankstyviausios Hiacinto hagiografijos. Mirė 1257 m. rugpjūčio 15 dieną Krokuvoje. Prie jo karsto budėjęs Krokuvos vyskupas regėjęs, kaip šv. Stanislovo lydimas Hiacintas pakilo į dangų. 1557 m. popiežius Klemensas VII paskelbė Hiacintą palaimintuoju, o Klemensas VIII 1594 m. – šventuoju. 1686 metais popiežiaus Inocento XI šv. Hiacintas paskirtas ir Lietuvos globėju.
Ikonografijoje šv. Hiacintas dažniausiai vaizduojamas dominikonams priklausančių bažnyčių ar vienuolynų fone, tamsaus gymio, vilkintis dominikonų ordino drabužiais – baltu abitu, juosiamu rudu odiniu diržu, prie kairiojo šono segintis rožinį, škaplierių, apsisiautęs juodu apsiaustu su gobtuvu. Yra daug legendų, susijusių su Šv. Hiacintu. Vienas iš jų paaiškina, kodėl jis labai dažnai vaizduojamas su monstrancija, kurioje yra Švenčiausiasis Sakramentas, ir su akmenine Dievo Motinos statula. Ši legenda byloja, kad per totorių išpuolį prieš Kijevą Hiacintas norėjo užkirsti kelią šventvagiškam sunaikinimui, todėl nuėjo į koplyčią išgelbėti Švenčiausiojo Sakramento. Jam su monstrancija rankose žengiant pro duris, pasigirdęs balsas: „Gelbėji Sūnų, išgelbėk ir jo Motiną“. Hiacintas suprato, kad tai kvietimas išgelbėti ir Marijos statulą. Tačiau alebastro statula buvo sunki, vienas žmogus nebūtų galėjęs jos panešti. Tuomet įvyko stebuklas – statula pasidarė tokia lengva, kad Hiacintas galėjo ją be vargo išgelbėti nuo sunaikinimo ir lydint angelams „pereiti Dneprą“ (ar Dnestrą). Daugiau stebuklų, siejamų su šv. Hiacintu, paliudyta vėlesniais amžiais. Vilniaus dominikono Pauliaus Rušelio XVII a. viduryje pateikiamomis žiniomis, šv. Hiacintas prikėlęs 54 mirusiuosius, 76 merdinčius ištraukęs iš mirties nagų. 1501 m. vienuoliai dominikonai prie buvusių Vilniaus miesto ribų šv. Hiacinto garbei pastatė medinę koplyčią. Šv. Hiacintas vadinamas keliautojų globėju, tad ir pastatyta koplyčia skirta pasimelsti keliautojams, išsirengiantiems iš Vilniaus į tolimą kelią.
Virtuali paroda „Šventasis Jurgis – (ne)užmirštas Lietuvos globėjas“
