Šventasis Dominykas
„Mylintis visus ir visų mylimas. Jis visada kalbėjo su Dievu ir nuo Dievo.“ Palaimintasis Jordanas Saksonietis
Dominykas (Domingo de Guzmán, 1170–1221) gimė Kaleruegoje (Ispanijos Burgoso provincija). Taip pavadintas buvo šv. Dominyko Siliečio, kurio abatija buvo visai netoli gimtojo miesto, garbei. Dominyko Guzmano kelias į šventumą prasidėjo dar jam negimus. Ankstyvuosiuose šaltiniuose apie šventąjį, Dominyko tėvai minimi šykščiai. Jo įpėdinis, šv. Jordanas Saksonietis, pažinojęs dominikonų ordino įkūrėją nuo 1219 m., pasakoja, kad Dominyko motina Joana buvusi nevaisinga, todėl keliavo į piligriminę kelionę į Silos abatiją melsti užtarimo. Bekeliaujant ji susapnavusi sapną – jog jai iš įsčių iššoka šuo, nešinas liepsnojančiu deglu, ir tarsi padega žemę. Po to jai gimė sūnus – Dominykas, kuris vėliau tapo šventuoju ir dominikonų ordino įkūrėju – Domini Canis, lietuviškai reiškiančiu „Viešpaties šuo”. Ne veltui pagrindiniu šventojo atributu vėliau tapo šuo, laikantis nasruose liepsnojantį deglą. Apie šventojo tėvą taip pat nėra daug informacijos: praėjus šimtmečiui po Dominyko gimimo, vietinis autorius teigė, kad Dominyko tėvas buvo „vir venerabilis et dives in populo suo“ (liet. garbingas ir turtingas žmogus savo kaime), (Rodrigo de Cerrato, Vita S. Dominici). Sulaukusio septynerių berniuko išsilavinimas buvo pavestas dėdės kunigo globai. Būdamas keturiolikos metų, Dominykas buvo išsiųstas į Ispaniją, Santa María de La Vid premonstrantų vienuolyną, vėliau perkeltas tolimesnėms studijoms į Palensijos mokyklas. Palensijoje jis šešerius metus skyrė menui, o ketverius – teologijai. 1196 metais priėmė kunigystės šventimus, tapo Osmos kapitulos kanauninku, o 1201 metais – prepozito pavaduotoju. 1203 m. ar 1204 m. Dominykas, Kastilijos karaliaus Alfonso VIII pavedimu, lydėjo Osmos vyskupą Diegą di Acebesą (Diego di Acebes) diplomatinėje misijoje Danijoje. Misijos metu pažino to meto krikščionybės problemas Baltijos regione. Grįždami misionieriai susitiko su vienuoliais cisterciečiais, kuriuos popiežius Inocentas III pasiuntė pamokslauti prieš katarus – krikščionių religinę sektą, turinčią gnostinius ir dualistinius įsitikinimus, Katalikų Bažnyčios laikytus eretiškais. Matydamas jų nesėkmes, vyskupas ir Dominykas savo ganytojišką darbą pradėjo vykdyti nauju būdu – pamokslaudami tiek žodžiu, tiek asmeniniu pavyzdžiu: keliaudami liudijo evangelinį gyvenimą – neturtą ir paprastumą. Po vyskupo Diego mirties, Dominykas vienas tęsė savo „atvertimo“ misiją. Netrukus atsirado pasekėjų, iš kurių susiformavo būsimos naujos vienuolių bendruomenės užuomazga. Pirmoji Pamokslininkų ordino bendruomenė buvo įkurta, kai Tulūzoje nusistovėjo taika po katarams 1209 m. paskelbto kryžiaus žygio, Dominykas apsisprendė suburti brolių pamokslininkų bendruomenę. Tai buvo padaryta 1215 m. balandžio mėn. 25 dieną. Nauja vienuolija oficialiai patvirtinta 1216 metais – popiežius Honorijus III bule suteikė Dominyko bendruomenei popiežiaus globos teises ir patvirtino pačių pamokslininkų bendru nutarimu pasirinktą vienuolinio gyvenimo – šv. Augustino – regulą.
Bene labiausiai minimas bei vaizduojamas šv. Dominyko atributas – žydinti lelija dešinėje rankoje, kaip aliuzija į šventojo skaistumą. Viena legenda pasakoja, kad šv. Dominyko krikšto metu jo krikštamotė išvydo žvaigždę ant kaktos, todėl kitas įprastas atributas – ant šventojo kaktos esanti žvaigždė. Šv. Dominykui niekaip nesisekė krikščioniška kova su eretiškaisiais katarais, todėl jis maldavo Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo. Apsireiškusi Mergelė Marija įteikė Šv. Dominykui rožančių, kurį liepė naudoti skelbiant Evangeliją – nuo to laiko rožinis tapo dar vienu šventojo atributu. Kiti atributai – knyga ir lazda: būtent šiuos daiktus, kad juos turėtų skelbdamas Kristaus žodį, „Auksinėje legendoje“ šventajam įteikė Petras ir Povilas.
„Palaidokite mane po brolių kojomis“ – taip šv. Dominykas kalbėjo savo mirties akivaizdoje: šventajam sunkiai sergant, broliai dominikonai jį nuvedė į vietinę benediktinų abatiją, tikėdamiesi, kad jis galės pailsėti ir atgaus gyvybines jėgas. Sveikatai vis prastėjant, benediktinų viršininkas užsiminė, kad jam būtų labai malonu palaidoti Dominyką čia pat, abatijoje – šventam žmogui būtų suteikta kripta, kurioje tilptų daugybė piligrimų. Visgi šventasis paprieštaravo benediktinų vyresniojo pasiūlymui ir paprašė savo brolių po mirties jį palaidoti dominikonų vienuolyne, nežymėtame kape – „po brolių kojomis“… Dominykas mirė Bolonijoje, 1221 metais, sulaukęs vos penkiasdešimt vienerių. Neilgai trukus, praėjus trylikai metų po jo mirties, 1234-aisiais popiežius Grigalius IX jį paskelbė šventuoju.
Informacija parengta remiantis naujausia lietuvių kalba apie šv. Dominyko gyvenimą išleista studija: Jean-René Bouchet, „Šv. Dominykas“, vertė E. Klimenka, Vilnius, „Aidai“, 2010.
Virtuali paroda „Šventasis Jurgis – (ne)užmirštas Lietuvos globėjas“
