Dagerotipai, ambrotipai ir ferotipai

Dagerotipija yra 1838–1839 metais prancūzų dailininko ir chemiko Luji Dagero (pr. Louis Daguerre, 1787–1851) išrastas būdas fiksuoti vaizdus. Dagerotipija yra laikoma pirmuoju fotografavimu būdu, kuris galėjo būti plačiai taikomas praktikoje.
Dagerotipijos procesą sudaro keli etapai. Iš pradžių nupoliruota sidabro (arba pasidabruoto vario) plokštelė apdorojama jodo garais – taip plokštelės paviršiuje susiformuoja plonas sidabro jodido sluoksnis. Paruošta naudojimui plokštelė patenka į specialią kamerą ir tada eksponuojama (t. y. leidžiama šviesai veikti fotografinę medžiagą). Gautas latentinis (nematomas) vaizdas „išryškinamas“ gyvsidabrio garais, kurie sudaro baltą sidabro amalgamą. Galiausiai vaizdas fiksuojamas natrio tiosulfato (tiosulfato rūgšties natrio druskos) tirpalu.
Pašalinus iš neapšviestų plokštelės vietų šviesos nepaveiktą sidabro jodidą, tose vietose atsidengia veidrodinis paviršius – dagerotipai labiau primena atvaizdus veidrodyje nei šiuolaikiniam žmogui įprastas fotonuotraukas. Sidabro amalgama, kuri sudaro dagerotipinį vaizdą, yra labai trapi (ją galima lengvai nutrinti pirštais), todėl dagerotipai paprastai saugomi specialiuose rėmeliuose arba dėkluose.
1851 m. kovo mėnesį anglų fotografas ir skulptorius Frederikas Skotas Arčeris (angl. Frederick Scott Archer, 1813–1857) išsamiai aprašė šlapio kolodijaus metodą (kolodijus – nitroceliuliozės tirpalas alkoholio ir eterio mišinyje). Įvairios šlapio kolodijaus metodo modifikacijos (ambrotipija, ferotipija) greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje ir išstūmė dagerotipiją.
Ambrotipiniai atvaizdai sukuriami ant stiklinių plokštelių, išteptų kolodijumi. Išryškinti negatyvai išbalinami gyvsidabrio chloridu arba azoto rūgštimi iki šviesiai pilko tono. Uždėjus tokį negatyvą ant juodo fono, vaizdas tampa pozityvinis. Aprašytą efektą 1851 m. išrado Arčeris ir jo asistentas Peteris Vikensas Frajus (angl. Peter Wickens Fry, 1795–1860). 1854 m. amerikiečių išradėjas ir fotografas Džeimsas Ambraziejus Katingas (angl. James Ambrose Cutting, 1814–1867) pavadino iš dalies patobulintą metodą „ambrotipija“ ir užpatentavo jį Jungtinėje Karalystėje bei JAV.
Palyginus su dagerotipija, ambrotipija yra pigesnis ir praktiškesnis procesas. Be to, paprastai užsakovai net nepastebėdavo skirtumų tarp dagerotipų ir ambrotipų. Svarbus pastarųjų ypatumas – ambrotipiniai negatyvai buvo gaminami ant skaidraus stiklo, o vėliau atvirkštinė pusė buvo padengiama juodu laku arba negatyvai buvo dedami į specialius dėklus ant juodo aksomo arba popieriaus.
Ferotipijos technika buvo aprašyta Prancūzijoje fotografijos pionieriaus Adolfo Aleksandro Martino (pr. Adolphe-Alexandre Martin, 1824–1896). Naudojant ferotipijos metodą fotografiniai atvaizdai sukuriami ne ant skaidraus stiklo, o ant juodai arba tamsiai rudai lakuotų juodo metalo skardinių plokštelių (dažniausiai 60 × 90 mm formato), kurios prieš pat eksponuojant padengtos šlapio kolodijaus emulsija ir įjautrintos šviesai. XIX a. taip pat buvo populiarios vadinamosios „mažosios gemos“ – pašto ženklo dydžio ferotipiniai portretukai, kurie buvo įdedami į medalionus, seges arba įmontuojami į pašto atvirukus.
1880 m. prasidėjo sausų ferotipinių plokštelių gamyba – jos buvo padengiamos želatinos emulsija. Tokios plokštelės iš pradžių buvo apdorojamos kaip paprasti negatyvai arba ryškinamos specialiu ryškalu, o vėliau balinamos gyvsidabrio chloridu. Ferotipijos metodas išsiskiria paprastumu ir greitumu (nuotrauka gali būti pagaminta per tris minutes); kita vertus, laikui bėgant ferotipai išblunka, o lakuotame paviršiuje atsiranda pūslelės.

Novatoriškos dagerotipijos ateljė Vilniuje buvo steigiamos atvykėlių iš kitų kraštų. Pirmuoju į miestą atvykusiu dagerotipininku laikomas C. Ziegleris, 1843 m. įkūręs fotoateljė Šventojo Jurgio (dabar – Gedimino) prospekte. 1845 m. savo verslą Vilniuje pradėjo vietinis gyventojas Elijašas (Šlioma) Rozensonas, kurio dirbtuvė su pertraukomis veikė iki 1863 m. (Dominikonų gatvėje, Išganytojo skersgatvyje, vėliau – Didžiojoje gatvėje). Fotografavimo subtilybių Rozensonas išmoko užsienyje. O Vilniaus peizažinių nuotraukų pradininku yra laikomas Abdonas Korzonas (Korzunas).
Vėliau pirmuosius žingsnius Lietuvoje žengė ir mokslinė fotografija. 1868 m. energingo Vilniaus observatorijos direktoriaus P. Smyslovo dėka įstaigoje buvo visiškai įrengtas heliografas ir pirmą kartą Rusijos imperijos istorijoje buvo imtasi sistemiškos Saulės fotofiksacijos.
Muziejininkas Aleksandras Krivošeinas