• Skalvių kario kapas

      Skalvių kario kapas

      Virtualioje parodoje pristatoma vieno (kapas 10) iš 23 Viešvilės kapinyne (Jurbarko r.) 2004 m. ištirtų degintinių kapų medžiaga. Šis laidojimo paminklas yra priskiriamas X-XI a. Nemuno žemupio skalvių etnokultūrinei grupei, apie kurią mūsų žinios yra itin fragmentiškos. Kape buvo rasti 86 radiniai. Daugumą kurių sudarė smulkūs apsilydžiusių papuošalų, darbo įrankių ar ginklų fragmentai, dalis jų sunkiai identifikuojami. Įkapių turinys rodo, jog kape dominuoja kariui būdingos įkapės. Antropologiniai kaulų tyrimai atskleidė, kad šiame degintiniame kape buvo palaidotas vyresnis nei 25 m. vyriškos lyties individas. Su juo kartu buvo sudeginta nenustatyto amžiaus moteris, 5–10 m. amžiaus vaikas bei žirgas. Kiekvienas iš mirusiųjų buvo palaidotas tik su jam būdingomis įkapėmis. Vyrui priklausančias įkapes sudarė du kalavijai, ietigaliai, peiliai, dveji simboliniai žąslai, pasaginė segė, įvijinis bei juostiniai žiedai ir kt. Šalimais rastos moteriai būdingos įkapės - tai vytinių antkaklių fragmentai, juostinės apyrankės, įvijiniai žiedai, verpimo įrankiai. Atokiau nuo visų įkapių buvo sudėtos su žirgo apranga siejama trečioji įkapių grupė (žąslai, balnakilpės, sagtis). Kape palaidotam vaikui priskirtini smulkūs vytinės antkaklės fragmentai, laiptelinė segė, smeigtukai kiaurarašte galvute bei spiraline galvute, apyrankės fragmentai, įvijinis žiedas.
      Laidojimo paprotys kai su vyru į pomirtinį gyvenimą yra išlydimas drauge vaikas ar moteris yra labai ryškus Viešvilės kapinyne, šis paprotys taip pat žinomas ir kituose vakarų baltų kapinynuose, Skandinavijoje. Degintiniame kape greičiausiai buvo rasti vienos šeimos narių palaikai – vyras, žmona, sūnus arba dukra. Tai yra šiuos mirusiuosius siejo tam tikri socialiniai ryšiai, kurie greičiausiai atspindi tam tikrą šeimos narių tarpusavio santykį, kuris yra susaistytas ypatingu laidojimo ritualu – artimo žmogaus pasiaukojimu ar paaukojimu išlydint vyrą–karį, šeimos galvą į pomirtinį pasaulį. Kape rasti ginklai kaip ir kitos įkapės yra laidojimo ritualo dalis, kuris be abejonės nėra spontaniškas reiškinys, o paremtas to meto skalvių visuomenės ideologija. Kape rasti kalavijai ir ietys yra apeiginiais tikslais sulankstyti, o tai tik patvirtina šias prielaidas. Šios įkapės nebuvo sudegintos kartu su mirusiuoju. Tačiau jas sulankstant ar sulaužant tarsi šie ginklai buvo simboliškai “numarinti”.
      Suvokiant, kad laidojimo ritualu yra įtvirtinamas tam tikras identiškumas, tad šiame degintiniame kape palaidotam mirusiajam skirtą įkapių turinį galime tiesiogiai susieti su tam tikru mirusiojo socialiniu statusu, kurį jis turėjo būdamas gyvas. Akivaizdu, kad egzistuoja tarpusavio ryšys tarp kalavijų ir įkapių gausos kapuose. Kapuose, kuriuose aptinkami kalavijai paprastai išsiskiria įkapių gausa bei jų kokybe. Kalavijas iš ties yra vertingas ir retas ginklas. Todėl teigti, jog jo buvimas degintiniame kape nerodo mirusiojo išskirtinio socialinio vaidmens bendruomenėje – negalime. Kalavijas yra aiškus tam tikro socialinio elito simbolis. Tai, jog kape su gausiomis kariui būdingomis įkapėmis palaidotą vyrą į pomirtinį pasaulį išlydi moters ir vaiko auka taip pat yra mirusio vyro socialinio statuso išraiška per laidojimo ritualą. Šią nuostatą sustiprina ir žirgo auka, kuris buvo sudegintas su visa raitelio bei žirgo apranga. Jo sudeginimas kartu su šeimininku bei jį lydinčiais asmenimis parodo, jog jis yra taip pat svarbi laidojimo ceremonijos dalis. Lydėjęs šeimininką žygiuose, jis išlydi jį į pomirtinį pasaulį, kuriame ir toliau jam tarnauja. Žirgo auka yra vyro socialinio ir ekonominio statuso atspindys.
      Moters paaukojimo ritualas atskleidžia ir tam tikrą skalvių visuomenėje egzistavusį požiūrį į moterį ir jos vaidmenį šeimoje. Tai yra šiuo ritualu neabejotinai yra pabrėžiamas vyro statusas, dominavimas moters atžvilgiu visuomenėje, o galbūt ir šeimoje. Toks požiūris į moterį yra būdingas baltų visuomenėje. Pvz., I tūkstantmečio antroje pusėje šis reiškinys aiškiai matomas Rytų Lietuvos pilkapių laidojimo papročiuose, kur moters padėtis prilyginama vaikui. Nesant rašytinių šaltinių, apie moters vaidmenį visuomenėje galime spręsti tik iš laidosenos. Tačiau bent preliminariai peržvelgus plačiau tyrinėtų kapinynų medžiagą, matyti, jog tarp lyčių egzistavo ryškūs socialiniai ekonominiai skirtumai.
      Taigi vyrą palaidojusi skalvių bendruomenė per šį žmonių bei žirgo aukojimo ritualą, kaip socialinį reiškinį, susieja mirusįjį su tam tikromis jo pretenzijomis į socialinį statusą gyvųjų ir mirusiųjų pasaulyje. Šis ritualas įprastas IX – X a. rytų Europoje ir siejamas su kariniu elitu, jis nesvetimas buvusios Prūsijos teritorijoje gyvenusioms baltų gentims. Visi požymiai rodo, jog degintinį kapą 10 kaip ir kitus Viešvilės kapinyne I palaidotus asmenis galima sieti su skalvių kariniu elitu, dominavusiu bendruomenėje, turinčiu tam tikras socialines teises bei įtaką. Šio socialinio reiškinio apraiškos taip pat aiškiai matomos X a. Sembos pusiasalyje, vakarų bei vidurio Lietuvos kapinynuose

Parodos objektai

   
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 5
Vidutinis (0 Balsai)
Vidutinis įvertinimas yra 0.0 iš 5.
Dar nėra komentarų. Būti pirmam.