Jonas Basanavičius

Minėdami Vasario 16-ąją norime prisiminti ir kitą neeilinę sukaktį bei asmenybę, šios dienos atsiradimui dedikavusią visą savo gyvenimą. Kartais istorija kupina fatališkų sutapimų: prieš 90 metų, 1927 m. vasario 16 d., tokią ypatingą visai Lietuvai, mininčiai devintąsias nepriklausomybės metines, dieną mirė dr. J. Basanavičius. Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas, tačiau tuometė okupacinė Lenkijos valdžia į Vilnių atvykti leido tik dvylikos žmonių delegacijai. Amžininkai mena, kai nepaisydami gręsiančio persekiojimo, Gedimino pilies bokšte iškėlė trispalvę su juodo krepo kaspinu...
Dr. Jonas Basanavičius savo gyvenimo brandžiausius metus išgyveno užsienyje, daugiausia Bulgarijoje, kur jis, baigęs Maskvoje medicinos mokslus, išvyko gydytojauti. Ten jis veikė įvairiose srityse: ne tik buvo praktikuojantis medikas, kelių ligoninių direktorius, rašė medicinos klausimais, bet ir dalyvavo Bulgarijos kultūrinėje, visuomeninėje ir politinėje veikloje, domėjosi bulgarų praeitim, etnografija, archeologija. Didis eruditas nepradingo svetimose platybėse, o įkvėptas lietuvybės vizijų ne tik rašė, bet ir kryptingai veikė. Pagrindinė priežastis, kodėl dr. J. Basanavičius taip ilgai išgyveno svetimuose kraštuose, buvo jo intensyvi kova dėl lietuvių kalbos teisių, dėl Lietuvos savarankiškumo. 1905 m. grįžęs į Lietuvą, dr. J. Basanavičius įsikūrė Vilniuje. Tais pačiais metais – Didžiojo Vilniaus Seimo idėja, jo organizavimas, atsišaukimo į lietuvių tautą redagavimas, komplikuotas pirmininkavimas Seime (dėl aštrių nuomonių skirtumų, revoliucinių nuotaikų), memorandumo dėl Lietuvos autonomijos paruošimas – pirmieji lietuvių nacionalinio judėjimo kūrėjo svarbūs darbai, vos jam grįžus į Lietuvą.
1918 m. vasario 16-ąją buvo apvainikuotos visos lietuvių, daugelį metų siekusių valstybės laisvės, pastangos. Išaušus lemtingai Lietuvos istorijai dienai dr. J. Basanavičius, kaip vyriausias amžiumi Lietuvos Tarybos narys, iškilmingai paskelbė – perskaitė Lietuvos valstybės atstatymo aktą ir pirmasis jį pasirašė. Vėliau, besikeičiant Vilniaus „šeimininkams“, vykstant kovoms tiesiog Vilniaus gatvėse, Basanavičius ir toliau ištikimai ėjo Lietuvos „neakredituoto ambasadoriaus“ pareigas Vilniuje, besirūpindamas lietuviais, gindamas jų teises. Jis globojo ir išsaugojo didelį kultūrinį palikimą – Lietuvių mokslo draugijos, kurios steigėjas pats buvo, rinkinius – biblioteką, archyvą, rankraštyną, etnografinius, archeologinius ir kitus eksponatus. Už tai būdavo pagarbiai vadinamas dar ir „lietuvybės sargybiniu, likusiu savo poste“.
Švęsdami mūsų tautos laisvę, prisiminkime ir Nepriklausomybės akto signatarą, tautos Patriarchą, didįjį Lietuvį, išėjusį Anapilin.