Viešvilės I kapinynas: skalvių visuomenės pažinimo šaltinis

Viešvilės (Wischwill) I ir III kapinynuose, esančiuose dešiniajame Nemuno krante, vikingų laikais (VIII/IX–XII a.) savo gentainius laidojo skalviai, gyvenę greta esančioje neįtvirtintoje gyvenvietėje. Gyvenvietė lokalizuojama apie 350 m į rytus nuo kapinynų, dešiniajame Viešvilės upės krante, ties santaka į Nemuno senvagę. Skalviai – vakarų baltų gentis – IX–XIII a. gyveno abipus Nemuno žemupio, žemiau Šešupės žiočių, tai yra pietvakarių Lietuvoje ir dabartinės Tilžės (Tilsit / Sovetskas, Kaliningrado sr., Rusijos Federacija) apylinkėse. Viešvilės I ir III kapinynai stipriai suardyti vėlesniais amžiais žmogaus vykdytos ūkinės veiklos. Todėl sudėtinga tiksliai pasakyti, kokie egzistavę socialiniai ryšiai lėmė vienus bendruomenės narius laidoti kalvoje, kuri Viešvilės I kapinyno naudojimo metu neabejotinai buvo kraštovaizdžio akcentas, kitus – nedidelėje kalvelėje. Turimos tyrimų medžiagos analizė leidžia manyti, kad Viešvilės I kapinyne galėjo būti laidojami skalvių karinio elito atstovai. Kalvoje aptikta 17 degintinių ir 6 griautiniai vaikų kapai. Mirusiųjų sudeginti kaulai būdavo supilami į ištęsto ovalo formos duobes (147x47–350x120 cm dydžio), tam tikroje kapo dalyje į kompaktišką krūvelę. Įkapės tvarkingai sudėtos ant degintinių kaulų, tik smulkesnės būdavo įsimaišiusios tarp jų. Ginklai bei su žirgu ir raiteliu susijusios įkapės paprastai padėtos atskirai nuo papuošalų ar darbo įrankių. Visi degintiniai kapai, remiantis antropologų išvadomis ir radiniais, priklausytų vyriškos lyties atstovams. Tarp rastų įkapių dominuoja šiai lyčiai būdingi dirbiniai. Aštuoniuose kapuose kartu su mirusiaisiais buvo sudeginti žirgo palaikai. Be to, šalia gausių papuošalų ir buities reikmenų aptikta neįprastai daug ginklų. Jų rasta visuose degintiniuose kapuose. Kai kurie mirusieji buvo palaidoti su 4 ar 5 ietimis, greta aptikta po 2 kalavijus, o viename kape rasti net 6 kalavijai. Stebima tendencija, kad net 80 procentų šiame kapinyne rastų degintinių kapų vyras buvo palaidotas su moterimi ar vaiku. Galbūt tai atskleidžia ypatingą skalviams būdingą laidojimo ritualą, tam tikrus socialinius ryšius tarp mirusių individų. Neatmestina, jog tai gali liudyti ir dažnus karinius susidūrimus, epideminio pobūdžio ligas. Kapuose rastos įkapės (inkrustuoti ietigaliai, kalavijai) leidžia įžvelgti tam tikrus prekybinius ryšius su Sembos pusiasalyje gyvenusiomis baltų gentimis, skandinavais. Degintiniuose kapuose rasta išties unikalių dirbinių – tai natūralaus dydžio žalvariniai verpstukai su verpstėmis, kūjo ar kirvio formos diržo kabučiai, kurie pagal formą artimi Skandinavijoje randamiems amuletams – Thoro kirveliams. Analogijų minėtiems dirbiniams galima rasti netoliese esančiame skalviams priklausiusiame Linkūnų kapinyne (Linkuhnen, dab. Rževskojė, Kaliningrado sritis, Rusijos Federacija).
Abiejuose kapinynuose rasti papuošalai, ginklai ir kt. įsilieja į Nemuno žemupyje rastų importinių radinių gausą, kartu sustiprindami teiginius apie šio regiono svarbą tautų kraustymosi ir vikingų laikais.