Ieškoti

Pvz., gamta, Čiurlionis, Bažnyčia

   
  • „Šventasis Florijonas – ugniagesių globėjas“

    „Šventasis Florijonas – ugniagesių globėjas“

    Florijonas (lot. florianus – „žydintis, švytintis“, 250–304 m.) – šventasis kankinys, į krikščionių tikėjimą atsivertęs romėnų karys. Gelbėdamas įkalintus krikščionis, Enso mieste (Austrija) jis buvo suimtas, kankintas, galop nustumtas nuo tilto ir su pririšta ant kaklo girnapuse paskandintas to paties pavadinimo upėje. Legendos pasakoja, kad Florijonas stebuklingai vienu kibiru vandens užgesinęs degantį namą ar net visą miestą. Todėl jis paprastai vaizduojamas kaip romėnų ar viduramžių karys, vienoje rankoje laikantis vėliavą su kryžiumi ir girnapuse, arba su kibiru, kubilu ar ąsočiu gesinantis degantį namą ar bažnyčią. Šventasis Florijonas paskelbtas Aukštutinės Austrijos (gimtinės), Lenkijos Karalystės (kur atsidūrė jo palaikai) ir Lichtenšteino globėju.

    Seniausia žinia apie Florijoną yra išlikusi viename VIII a. žemės dovanojimo akte, kuriame presbiteris (katalikų dvasininkas) Reginolfas dovanoja bažnyčiai valdas „vietoje, kurioje ilsisi kankinio Florijono palaikai“. Šventasis Florijonas laikomas su ugnimi susijusių profesijų – ugniagesių, kepėjų, kalvių, metalurgų, kaminkrėčių – globėju. Bėgant amžiams, į šventąjį užtarimo ėmė kreiptis aludariai, krosnininkai, pirtininkai, puodžiai, kubilų gamintojai. Žmonės jį laikė ir lengvos mirties globėju. Lietuvoje jis dar vadinamas Flioreliu, Fliureliu, Flurijonu, Pliurijonu.

    Šio šventojo kultas atgijo XIX–XX a. ieškant globos per gaisrus, katastrofas ir epidemijas. Florijono atvaizdas atsirado herbuose, ant miestų vartų, bažnyčių bokštų. Jo statulos puošė miestų ir kaimų aikštes. Daugelyje Europos šalių Šventojo Florijono dienos proga buvo rengiamos šventės, organizuojami ugniagesių pasirodymai.

    Šventojo statulėlės statomos aukštai, dažniausiai ant stulpo, taip pat prie trobų koplytstulpiuose. Tikėta, kad jis saugo namus nuo gaisro, todėl vaizduojamas gesinantis bažnyčią ar namą. Jo skulptūrų galima sutikti visoje Lietuvoje, tame tarpe ir Trakuose – ties ugniagesių būstine medinė šv. Florijono skulptūra pastatyta 2000 m.

     
  • „Šventasis Jurgis – (ne)užmirštas Lietuvos globėjas“

    „Šventasis Jurgis – (ne)užmirštas Lietuvos globėjas“

    Balandžio 23 dieną minime šventąjį Jurgį (275 – 303), kankinį, antrąjį Lietuvos globėją. Jurgis nuo senovės garbinamas Rytų ir Vakarų bažnyčiose. Ant jo kapo Diospolyje, Palestinoje, pastatyta bažnyčia buvo lankoma maldininkų nuo IV a. Tikra yra tik tai, kad jis buvo krikščionis kareivis, nukankintas Palestinoje. Legenda pasakoja, kad jis buvęs Kapadokijos didikų krikščionių sūnus, narsus karys, dėl savo kariškų dorybių patekęs į Romos imperatoriaus Gajaus Aurelijaus Valerijaus Diokletiano (284 – 305) asmens gvardiją. Šio imperatoriaus laikais, prasidėjus krikščionių persekiojimui, Jurgis dėl savo tikėjimo buvo nužudytas. Pasakojimas, kad jis išlaisvino karalaitę nuo slibino, yra mitinis motyvas. Jurgio kultas, prasidėjęs Bizantijoje, paplito po visus Rytus nuo Gruzijos iki Abisinijos.
    V a. šventasis Jurgis yra įtrauktas į Jaronimo Martirologiją greta žymiausių karžygių kankinių, šalia Demetrijaus, Mauricijaus, Martyno, Sebastijono. VI a. jis minimas Grigaliaus Sakramentariume. Apie šventąjį rašė popiežius Gelasijus (492 – 496). XIV a. ,,Aukso legendoje“ šventasis Jurgis vaizduojamas ant balto žirgo kovojantis su slibinu dėl pavergtos karalaitės.

    Viduramžių Kryžiaus žygių dalyviai jį buvo pasirinkę savo globėju, taip Jurgio kultą išplatindami po visą Europą. Jis tapo daugeliu valstybių ir miestų globėju: Anglijos, Etiopijos, Juodkalnijos, Katalonijos, Aragonijos, Gruzijos, Lietuvos, Portugalijos, Rusijos, Serbijos, Ligūrijos, Genujos, Venecijos, Maskvos ir daugelio kitų miestų. Šventasis Jurgis globoja karius, žemdirbius, ūkininkus, arkliaganius. Jis rūpinasi gyvuliais, ypač žirgais, juos saugo nuo visokių ligų, nelaimių, vilkų, vagių, blogų akių. Jurgio šventė, įgavusi folklorinį atspalvį, pakeitė senovės pagonių pavasarinę šventę. Tradiciškai per Jurgines žilvičio šakele paglostomi gyvuliai, šventinami laukai, pasėliai, ūkio padargai.

    1969 m. Romoje, pertvarkant šventųjų kalendorių, buvo nuspręsta iš Martirologijos šventųjų sąrašų į kalendorių įrašyti tik tuos šventuosius, apie kuriuos išlikę dokumentinių liudijimų. Pritaikant šį principą, iškilo klausimų dėl šventojo Jurgio įtraukimo į kalendorių, kadangi apie jį nuo VI a. liudija tik gausybė legendų. Tačiau šventojo Jurgio populiarumas lėmė, kad jam buvo padaryta išimtis. Šventojo Jurgio minėjimo šventė liko balandžio 23 d.

    Mene Jurgis vaizduojamas su kario apranga, sėdintis ant balto žirgo ir smeigiantis ietį į slibiną – blogio simbolį, kuris besirango po jo kojomis. Kartais jis vaizduojamas su ištrauktu kalaviju, rankoje laikantis skydą arba vėliavą su raudonu kryžiumi. Kartais vaizduojamas kartu su šventaisiais Florijonu, Lionginu ar Sebastijonu.

     
  • Rodomi įrašai nuo 1 iki 2
  • Įrašų skaičius puslapyje:
  • Puslapis: iš: 1