Pranas Gudynas

Vardas Pranas
Pavardė Gudynas
Profesija tapytojas, muziejininkas, restauratorius, dailėtyrininkas
Gimimo data 1919-12-27

Išsami biografija

Muziejininkas, dailėtyrininkas, restauratorius, tapytojas. Gimė 1919 m. gruodžio 27 d. Žasliuose, mirė 1979 m. rugsėjo 14 d. Vilniuje; palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Nuo 1937 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, 1940–1943 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje (iki 1941 Vilniaus dailės mokykla). 1946 m. baigė Vilniaus dailės institutą (iki 1944 Vilniaus dailės akademija), J. Vienožinskio studiją.

1942–1943 m. studijuodamas dirbo konservuotoju Vilniaus dailės muziejuje (dabar Lietuvos dailės muziejus). 1946 m. su kitais įsteigė Lietuvos dailės muziejaus restauravimo dirbtuves (nuo 1979 m. LDM P. Gudyno muziejinių vertybių restauravimo centras).  

1948–1950 m. stažavosi Centrinėse dailės kūrinių restauravimo dirbtuvėse Maskvoje (Rusija).

Nuo 1950 m. Lietuvos dailės muziejaus restauravimo dirbtuvių vedėjas ir Vilniaus dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas, 1953–1979 m. muziejaus direktorius. Jo iniciatyva įsteigti Vilniaus dailės muziejaus filialai: 1956 m. Vilniaus paveikslų galerija, kuri 1989 m. iš Arkikatedros perkelta į Chodkevičių rūmus (Didžioji g. 4); 1963 m. Palangos gintaro muziejus; 1964 m. Teatro ir muzikos skyrius (nuo 1992 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus); 1967 m. Dailės parodų rūmai (nuo 1992 m. Šiuolaikinio meno centras); 1970 m. Klaipėdos paveikslų galerija.

Nuo 1957 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys, nuo 1958 m. Tarptautinės muziejų tarybos SSRS komiteto narys-korespondentas, LSSR dailininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas, nuo 1962 m. atsakingasis sekretorius, nuo 1966 m. Liaudies meno draugijos valdybos pirmininkas.

Nuo 1948 m. dalyvavo parodose. 1969 ir 1979 m. surengė asmenines tapybos, restauravimo ir menotyros darbų parodas Vilniuje. Nutapė realistinių peizažų („Vilniaus kiemelis“, 1956; „Rudens peizažas“, 1959; „Vilnius. Neris ties Vingiu“, 1960; „Panemunė žiemą“, 1963; „Palanga“, 1967), portretų, teminių kompozicijų („Traktorininkas“, 1950). Paveikslai nedidelių formatų, realistinės manieros, nutapyti ekspresyviu potėpiu.
Restauravo apie 200 tapybos paveikslų.
Reiškėsi kaip dailėtyrininkas, parašė straipsnių apie dailę, kultūros paminklų apsaugą, muziejininkystę, bendradarbiavo radijo ir televizijos laidose. Buvo leidinio „Muziejai ir paminklai“ redkolegijos pirmininkas (nuo 1960), meno leidinių redkolegijų narys – žurnalų „Dailė“ (nuo 1960), „Kultūros barai“ (1965–1970), „Moksleivis“, savaitraščio „Literatūra ir menas“.

Parašė monografijas „Petras Kalpokas“ (su Rimtu Kalpoku, 1956), „Petras Kalenda“ (1956), „Kai prabyla medis“ (1959), „Vladas Eidukevičius. 1891–1941“ (1963), „Vytautas Mackevičius“ (1971). Parengė leidinių: „Vilniaus valstybinis dailės muziejus“ (1957); „Vadovas po Vilnių“ (su J. Maceika, 1960); „Palangos gintaro muziejus“ (su S. Pinkumi, 1964); „Paveikslų galerija“ (su bendraautoriais, 1968). Sudarė dailės albumus: „Justinas Vienožinskis: reprodukcijos“ (1965); „Lietuvos tapyba“ (1979);

Įvertinimas: 1964 m. LSSR nusipelnęs meno veikėjas.

Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kultūrinė terpė

Lietuvių.

Šaltiniai

Lietuvos dailininkų žodynas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016, t. 4: 1945–1990.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, https://www.vle.lt/.