Algirdas Julius Greimas

Vardas Algirdas Julius
Pavardė Greimas
Profesija mokslininkas, literatūrologas, filologas, dėstytojas
Gimimo data 1917-03-09

Išsami biografija

Gimė 1917 m. kovo 9 d. Tuloje (Rusija), mirė 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje.

1934–1965 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo teisę, 1936–1939 m. Grenoblio universitete – kalbotyrą.

Nacių okupacijos laikotarpiu dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime. 1944 m. išvyko į Prancūziją. Dalyvavo lietuvių emigrantų politinėje veikloje. 1949–1958 m. dėstė Aleksandrijos, 1958–1962 m. Ankaros ir Stambulo, 1962–1965 m. Poitiers universitete. Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. 1971 ir 1979 m. skaitė paskaitas Vilniaus universitete.

Daugumą kalbinių bei semiotikų veikalų ir studijų parašė prancūzų, mitologinius ir eseistinius – lietuvių kalba. A. J. Greimas sukūrė bendrąją reikšmės teoriją, ją išdėstė knygose „Mada 1830-aisiais“ („La mode en 1830“, parašė 1948, išleista 2000), „Struktūrinė semantika“ („Semantique structurale“ 1966), „Apie prasmę“ („Du sens“ 2 knygos 1970–1983), „Maupassant: Teksto semiotika“ („Maupassant: La sémiotique du texte“), „Semiotika ir visuomenės mokslai“ („Sémiotique et sciences sociales“, abi 1976), „Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas“ („Sémiotique: Dictionnaire raisonné de la théorrie du langage“, su J. Courté ir kitais, 2 d., 1979–1986), „Apie netobulumą“ („De l’imperfection“, 1987), „Pasijų semiotika“ („Sémiotique des passions“, su J. Fontanille’iu, 1991). Elementariųjų reikšmės sistemų aprašymą A. J. Greimas siejo su naratyvine sintakse, tinkančia įvairioms kalboms analizuoti. Pasak A. J. Greimo, sąmoninga ir nesąmoninga žmogaus veikla yra nuolatinis jam vertingų objektų įgijimas ar netekimas. Vertės objektų mainai lemia pažintinio, etinio ir estetinio pradų ryšį gyvenime. Analizavo modalumą, intersubjektyvumą, kategorinėmis priešpriešomis grindžiamas struktūras, aspektualumą, intensyvumą, tapsmą. Semiotiškai interpretavo pasijų apraiškas ir estetinį žmogaus santykį su pasauliu. Analizavo įvairių tautų rašytojų kūrinius, evangelijos paraboles, dorovines, tikėjimo nuostatas. Remdamasi G. Dumézilio, C. Lévi-Strausso, M. Détienne’o tyrinėjimais A. J. Greimas sukūrė lietuvių mitologijos rekonstrukcijos metodą (knyga „Apie dievus ir žmones“, 1979, prancūzų k. 1985, anglų k. 1992, „Tautos atminties beieškant“, 1990). Mitą A. J. Greimas laikė figūratyvine visuomenės ideologijos forma, pasakojimu, atsakančiu į esminius žmogaus būties klausimus. Reikšmingiausiais leksikografiniais A. J. Greimo veikalais laikomi „Senosios prancūzų kalbos žodynas“ („Dictionnaire de l’ancien français“, 1968) ir „Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas“ („Dictionnaire du moyen français“, su T. M. Keane, 1992). Lietuvių išeivijos spaudoje, o Lietuvoje iki emigracijos ir nuo 1989 m. išsspausdino publicistikos, literatūrinių esė (knyga „Lietuva pabaltijy: istorijos ir kultūros bruožai“, su S. Žuku, 1993, prancūzų k. 1993). A. J. Greimo semiotikos teorija plėtojama daugelyje Europos šalių, Lotynų Amerikoje, Kanadoje. Nuo 1992 m. Vilniaus universitete veikia Greimo semiotinių studijų centras.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, t. 7.