Liudas Gira

Vardas Liudas
Pavardė Gira
Slapyvardis Stakliškių Liudas; Akstinų Vincas; Aldonė V.; B. Dzūkas; Eglė; Ensexistens; Gerulis; Kuzavas; Kažin kas; Rimbas; Saugus; Szlachcic-Katolik; Teatralas
Profesija rašytojas, spaudos darbuotojas
Gimimo data 1884-08-27

Išsami biografija

Rašytojas. Gimė 1884 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, mirė 1946 m. liepos 1 d. ten pat, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

Vytauto Sirijos Giros tėvas.

Lietuvos Mokslų akademijos tikrasis narys (1946).

1901–1905 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, bet kunigu netapo.

Didžiojo Vilniaus seimo sekretorius. Vienas Lietuvos mokytojų sąjungos ir Lietuvių mokslo draugijos kūrėjų. Mėgėjų teatro Vilniuje režisierius ir artistas. Bendradarbiavo laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Lietuvos ūkininkas“, „Viltis“. 1911–1912 m. redagavo almanachą „Švyturys“, įkūrė ir redagavo pirmąjį lietuvių literatūros žurnalą „Vaivorykštė“ (1913–1914). 1918 m. Vilniaus karo komendantas, savanorių būrio vadas. 1919 m. bolševikų kalintas Daugpilyje ir kitur. 1919 m. pab. Krašto apsaugos ministerijos Žvalgybos skyriaus vadovas Kaune, L. Giros vadovaujamas skyrius likvidavo peoviakų rengiamą perversmą. 1922–1925 m. Valstybės dramos, 1925–1926 m. Valstybės teatro direktorius, 1926–1934 m. Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretorius. 1937–1938 m. redagavo laikraštį „Literatūros naujienos“. 1938–1939 m. Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas. 1940 m. Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (SSRS) okupuotos Lietuvos vadinamas Liaudies seimo atstovas. Kaip kolaborantinio seimo delegatas 1940 m. Maskvoje dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, kuri įformino Lietuvos aneksiją. 1940–1941 m. Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos švietimo komisaro pavaduotojas. Per SSRS–Vokietijos karą gyveno Penzoje, buvo 16 lietuvių divizijos kapitonas.

1903–1920 m. L. Giros poezijoje (rinkinys „Dul dul dūdelė“ 1909, „Žalioji pievelė“ 1911, poema „Milžinkapių daina“ 1910) ryšku liaudies dainų intonacijos, melancholijos ir elegantiškumo pradai, dzūkų tautosakos poetika. 1921–1940 m. poezijoje (rinkinys „Žiežirbos“ 1921, „Žygio godos“ 1928, „Šilo gijos“, „Amžių žingsniai“, abu 1929) vyrauja meilės, istoriniai, patriotiniai motyvai, žymu simbolizmo įtaka. Sovietų okupacijos laikotarpiu parašė socialinės ideologijos eilių (poema „Stalino LTSR konstitucija“ 1940, eilėraščių rinkinys „Žalgirio Lietuva“ 1942). L. Giros dramoms (tragedija „Kerštas“, „Svečiai“, abi 1910, „Beauštanti aušrelė“ 1913, „Paparčio žiedas“ 1928) būdingos neoromantizmo tendencijos. Literatūros mokslo ir kritikos straipsniuose (pasirašynėjo daugiausia slapyvardžiu E. Radzikauskas) nagrinėjo meno kultūrinės tradicijos susiformavimo prielaidas Lietuvoje, rėmė literatūros srovių įvairovę. Parašė veikalą „Lietuviškosios eilėdaros kūrimosi raida 16–18 a.“ (1934), studijų apie Lazdynų Pelėdą, V. Ažukalnį-Zagurskį, J. Biliūną, literatūrinės kritikos straipsnių. Parengė Lazdynų Pelėdos, K. Sakalausko-Vanagėlio, P. Vaičaičio, E. Steponaičio raštus, sudarė pirmąsias lietuvių poezijos antologijas „Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą“ (1911), „Cit, paklausykit“ (1914), išvertė A. Puškino, M. Lermontovo, K. Balmonto, T. Ševčenkos, lenkų poetų kūrinių.

L. Giros eilėraščių išversta į rusų, baltarusių, lenkų, bulgarų, ukrainiečių ir kitas kalbas.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, t. 6.